Sveikinu visus Lietuvos žmones, pradedančius 2017 metus, Šventojo Rašto Skaičių knygos žodžiais: „Viešpats telaimina ir tesaugo tave! Tešviečia tau Viešpaties veidas ir tebūna tau maloningas! Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai ir tesuteikia ramybę!‘“ (Sk 6,23-26).
Sveikindami vieni kitus Naujųjų metų proga, dažniausiai linkime sveikatos ir pasisekimo; kai kas dar palinki ir pinigų. O kai šie linkėjimai neišsipildo, tampame pikti ir nelaimingi. Iš tikrųjų, reikia linkėti ne visų mūsų norų išsipildymo, bet kad mūsų žingsnius per ateinančius metus lydėtų mus laiminančio Dievo ranka. „Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai ir tesuteikia ramybę!“
Galima būti laimingu, stokojant net sveikatos ir didelių turtų, ir galima jaustis bjauriai, visko turint su pertekliumi, nes daiktai žmogaus nepasotina,- jam reikia meilės. Kai žmogus suvokia esąs reikalingas, branginamas ir mylimas, tuomet jis jaučiasi laimingas.
Betliejuje gimęs Kūdikis siunčia mums žinią, jog esame mylimi Dievo vaikai. Tiesiog nesuvokiamai mylimi. Evangelijoje pagal Joną skaitome: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16).
Dievas ne tik maloniai žvelgia į mus, bet realiai mus myli. Dėl to iš Mergelės Marijos mums gimė Dievo Sūnus. Priėmusieji šį Sūnų turiu būti patys laimingiausi žmonės šiame pasaulyje. Ar esame tokie?
Kai šiandien iš visų pusių girdisi skundai, kokie mes esame nelaimingi, kyla klausimas, kodėl taip yra. Ar tikrai yra nepakeliamas mūsų vargas ar tik sudužusios utopinės viltys? Jei dejuotų subombarduotų Sirijos miestų žmonės ar Afrikos lūšnynų gyventojai, matydami badaujančius savo vaikus, juos suprasti būtų lengva.
Pabandykime suprasti dejuojančius mūsų žmones. Jie nejaučia nei žmonių, nei Dievo meilės. Jie beveik praradę tikėjimą ir nėra jo gaivinami. Jie yra likę be dvasinės atramos Jiems Betliejuje gimęs Kristus nėra jų gyvenimui vadovaujantis ir juos laiminantis Dievas, nes jam neatvėrė savo širdies. Tai yra didžiausia nelaimė, iš kurios reikia vaduotis. Didesnė už pinigų stygių.
Bažnyčios kalendoriuje Naujųjų Metų diena yra skirta Švč. Mergelei Marijai, Dievo Gimdytojai. Skirta laimingiausiai Mergelei ir Motinai, nors Marijos gyvenime buvo daug skausmo ir sunkių išbandymų. Daugelis lietuvių jos vietoje būtų dejavę. Tačiau ji jautėsi laiminga, nes, būdama ištikima Dievui, žinojo, kad visa, kas jos gyvenime įvyksta, ateina iš mylinčio Tėvo rankų, o jos svarbiausias uždavinys buvo įvykdyti visa, ko Viešpats iš jos nori. Čia ir glūdėjo Marijos laimės paslaptis.
Evangelistas Lukas pasakoja mums apie piemenis, atbėgusius pasižiūrėti gimusio Mesijo, apie kurį pranešė dangaus angelai. Atskubėję jie „rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose“. Šiame pasakojime dėmesį patraukia evangelisto pastaba: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2,19). Būdama dieviškojo Kūdikio artumoje ji tyliai kontempliavo Dievo meilės gelmę. Meilės, jei mes ją priimame, pakeliančios mus iki Dievo įsūnystės. Dievo žodis kviečia mus per ištisus metus daryti tai, ką darė Marija gimus vaikeliui Jėzui - kontempliuoti Dievo meilę ir drąsiai su viltimi žengti į naujuosius metus.
Apaštalas Paulius kalba: „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Taigi tu jau nebe vergas, bet įvaikis“ (Gal 4,6-7).
Kristus mus išlaisvino iš blogio vergovės; mes turime danguje mus mylintį Tėvą ir esame laisvi Dievo vaikai, todėl ir mūsų elgesys privalo būti kaip laisvo žmogaus – pilnas optimizmo ir vilties. Nuolatinis dejavimas, skundimasis, kad viskas yra tik bloga – tai moralinis vėžys, kuris pakerta mūsų jėgas. Išoperuokime iš savęs šias vėžio metastazes. Vieniems tai padaryti gal bus per sunku, todėl eikime į naujuosius metus su Dievo Motina Marija. Kai ateis noras dejuoti, kalbėkime rožinį, bent „Sveika Marija“ ar „Mano siela šlovina Viešpatį“. Ir tuomet tikrai patirsite Švč. Mergelės Marijos globą, atgausite ramybę ir nestokosite vilties.
2017 m. Arkivysk. Sig. Tamkevičius
